BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

šlyksti kalė Liusi

Šlykšti kalė Liusi, kuri mane žudo, pjauna savo įkyriais jausmingumo pirštais. Matai jai reikia jausti, matai jausmai tai - gyvenimas…

Šlykšti, įkyri kalė įsikabinusi stipriai į mano plaučius, širdį, į viską į ką tik gali…

 Aš nenoriu jausti, aš noriu būti laisva, skrieti žalsvu dviračiu lauko takais užsimetus plazdenančią suknutę iki kelių.

Nenoriu įsikniaubus myluoti baltas grindis ir niekad neišmok jas paleist  nepalikus skandinančio sūrumo jūros. Nenoriu it beprotė spardyti juodai baltą kamuolį,  o po to netyčia paslysti ir čiuožti betoninėmis plytelėmis. Nenoriu vaikščiot ir nerasti vietos, nenoriu šokti tariamai ištirpusiom sienom ir į jas nuolat atsitrenkti, susižeisti ir iš pat pradžių nieko nejausti tik tą viską apimantį svaigulį, o po to pamesti skaičių skaičiuojant mėlynes…  

Nenoriu naktimis nesudėti akių  ir ieškoti vietos sapnuoti, o galų gale rasti tik tą vietą kur galima jausti.

Aš ne Liusi,  o  akmeninė būtybė, kuri net nesuvirpa kai saldžiai, bet kietai suklijuoja lūpas su Juo ir neverkia tūkstantį pirmąjį kartą praradus  trumpam vėl Jį.  Akmeninė būtybė, kuri moka reikiamu momentu paplot ir reikiamu stipriau įkast. Man nereikia sakyti kaip ir kada, aš žinau.  Aš nejaučiu, aš tik moku ir žinau. Nejaučiu, kaip Liusi viską jaučią, tuos visus plazdėjimus ir sprogimus širdyje, tokius niekingai mažus, kad niekas daugiau ir nepastebi, tuos visus nepaprastus momentus, kurie iš tikrųjų yra paprasti.     

Nejaučiu, kad prarandu tūkstantį pirmą kartą tai ko išvis neturėjau… tik žinau. Ir aklas žinojimas mane kartais labiau žudo negu jausmas, nei neprasapnuotos naktys, nei  šlykčios kalės Liusi, kurios nori viską jausti, nei jų įkyrios jausmingumo pinklės apraizgančios viską aplinkui tankiu baltų siūlelių tinklu.

Kartais pasiduodu tam. Apgaunu pati save, pridengiu tiesą, išgalvotąja tiesa. Ir Jis visada būna su manimi, niekada nepalieka vieno mažo juodo kamuoliuko, susiraičiusio ant baltų grindų  ir skęstančio nuo savo paties įkarščio.

Ir visada būna tik blogiau. Tikra tiesa lyg ylą veržte veržiasi iš maišo ir perveria glotnaus šilko raudonus maišelius, sudėliotus pagal dydį ant palangės lyg vazonėlius su   kaktusiukais. Visada. Ir  tada aš dar geriau Žinau, kad tai Melas. Viskas Melas, kas taip gražiai stengėsi pražysti laukinių gėlių žiedais.

Ir dar ta šlykšti kalė Liusi, kuri sugalvojo, kad jausti gerai.  Bet ką.  Aš bet ko jausti nenoriu, nenoriu kruopščiai sunarplioto tinklo virš galvos, grasinančio bet kada nukristi. Nenoriu didelės čiuožyklos ledo ir čiuožimo basom kojom, nenoriu visko, kas Liusi masina ir priverčia prisirinkti lyg uogų į pintinę pilnas kojas mėlynių.

Aš ne Liusi, manyje yra dalis jos, bet aš ne Liusi, aš tik dalis jos, tik mažytė dalis, ketvirtadalis puskvaišės svajotojos. Tos kalės, kuri vėl stipriai įsikibo į smakrą ir bando nepaleist. Bet aš stipresnė, aš dėl niekų nesivolioju ant baltų grindų juodu kamuoliuku ir nesišvaistau virš galvų praeiviams juodai baltu kamuoliu, nedainuoju įsimylėtos dainos penkias dienas iš eilės  be perstojo ir neskaitau knygų apie būtį, kad pažinčiau Jį.  

 Tik visada viską skaičiuoju; dainos žodžius ir taktus,  kamuolio šoktelėjimus į viršų ir žemyn, grindų lentas ir vinis,  knygų puslapius ir filmų kadrus, nieko nepraleidžiu pro akis ir šaltakraujiškai skaičiuoju toliau ir vis stengiuos dviem lentom būt toliau negu Liusi. Kad neužuosčiau jos skysto it vanduo jausmingumo, kuris manyje po penkių mirksnių tampa nelūžtančiu ir viską griaunančiu ledu. 

Stengiuosi, o ji vis artėja, vis spaudžia savo šauksmu, kad nori. Ji nori visko, nori futbolo kamuolį  mušinėt aukštai aukštai ir niekad neuždusti, nori  laikyti Jo ranką ir turėti Jo nenusakomo skonio lūpas, daug kartų kristi, kad po to su dviguba jėga galėtų atsikelti ir dvigubai stipriau smūgiuot juodai baltą kamuolį, priversti tūkstantį drobių pageltonuoti arba paraudonuoti iš nuostabos, ji nori ir niekada to nepabosta kartoti.  

Ir jai nei trupučio neįdomu ar aš to noriu. Ar noriu  kartu su ja, ar tai išvis ką nors duos, ar tik įklampins į baltų grindų baltumą, raičiotis  juodų plaukų kamuoliuku.

Šlykšti kalė Liusi, kuri mane žudo, pjauna, įkyriais  jausmingumo  pirštais bado, bet aš negaliu jos išmes iš galvos, negaliu išspjaut it kokį prarytą vyšnios kauliuką ir nueit lyg niekur nieko. Ji visada šaltakraujišką, skaičių pritvinkusį maišelį priverčia jausti. Bent  truputi.  Prisiurbia it saldaus braškių sirupo jausmų  ir išmetą iš uogienės, o tada aš negaliu…negaliu paragavus to nuodingai saldaus, saldaus skysčio nekrist atgal į  uogienę, negaliu kuo ramiausiai futbolo aikštelėje skaičiuot įvarčių ir baudinių ir nejaust kaip žudančiai ar svaiginančiai kamuolys skrodžia vartų tinklą. Negaliu nejaust tos beviltiškumo jūros, kurią palieką Jis palikdamas kaskart mane. Na ir kas, kad tas Jis keičia veidus lyg išprotėjąs. Galbūt aš pati bėgdama nuo tos kalės Liusi palieku Juos visus.

Galbūt tai mano vienintelis ginklas prieš Liusi, kuri visada nori jausti…vienintelis įrodymas, kad jausmai kenksmingi, kad jie kaip kirmėlės graužia viską kas tvirta, kas leidžia puskvaišei Liusi gyvent?

 O gal tai atvirkščiai, tas puskvaišis ketvirtadalis žaidžia su manimi                                          linksmųjų šachmatų partija, sugalvojęs jau kelius ėjimus į priekį? Šlykšti, kalė Liusi žaidžianti su visais savo nešvarius žaidimėlius, kad tik ką pajaustų, kad tik dar vieną dangaus gabaliuką galėtų pripildyti spalvų? Nepaliekanti  nieko  ramybėje???  GALBŪT.

Aš nežinau. Nenoriu žinoti. Nei kas kaltas, nei kodėl visi Jie dingsta greičiau nei atsiranda ir kodėl visi Jie būna tokie tyrai nepakaltinami, kai baltas medinių lentų grindis paverčia tylėjimo jūra. Aš nežinau ir nenoriu, nei suskaičiuot, nei sudėliot į įvairiaspalves dėžutes lyg retų monetų kolekciją. Todėl užleidžiu pozicija tai akiplėšai Liusi, lai jaučia, lai daro tai kas jai teikia džiaugsmą, lai linksminas, šoka, spardo juodai baltą kamuolį, lai geria vyną, lai nusipirktus dangaus gabaliukus pripildo spalvų. Liucei taip reikia, nes Liucei Reikia jausti.        

Rodyk draugams

Rašyti komentarą