raudona pieva

sapnuose as niekada nekrentu i ta purva

sapnuose purvo nera

sapnuose… 

sapnuose viskas paprasciau

sapnuose lengva pasiklyst

bet ir lengva rast

sapnuose visi sokio zingsniai turi aisku paaiskinima

Šis portretas yra trecias mano darbas su aliejiniais dazais. bet tai nesvarbiausia, svarbiausia kokios aplinkybes ji pagimde. Tad viskas prasidejo rugpjučio pradzioje per slyksciai lietingas dienas. visiskai lem****ai nusprendeme varyti i roko naktys , kazkaip 50lt bilieto kaina nelabai viliojo. Bet tai ka patyreme tikrai tvirtai manau kad neikainojama, nors penkis kartus daugiau but kainave, bet vistiek butu verta . is tiesu tai buvo ne roko naktys, bet purvo, futbolo,  roko ir diawaros  naktys. Taip taip taip diawaros, bet reikia tinkamai suprast. Tai va i nuostabaus purvo futbolo ir puikios muzikos aspektus si syki nesigilinsime. Diawaros aspektas - pakalbejas su manim gal kokias 15 mi  suteike tokiu nerealiu emociju, kad antra bemiege nakti kartojau it malda nei valgyt , nei miegot nieko man neriekia….ir po to taip isejo kad kartu su pankeliu chebryte ir diawara papusryciavau, supratau kad atrodau zmogu kuris mane vel ikvepia tapyt…, nors is tikruju tai lyg buvo graza uz ta keista euforija ir noras ja dar prasitesti. o per tuos bendrus pusrycius pasakiau, kad noriu jam padovanoti portreta tik reikia man jo nr, kad galeciau po to susisiekt ir iteikt. is pat pradziu is jo buvo mirtina tyla( vis del to zmogus po roku naktu….), teko kelis kartus pakartot. portreta tapyt ejosi sunkiai, bet buvo didelis noras susitikt ir padovanott. tad jis ir nugalejo, o galiausiai emocijos…jis man visada atrode kaip zmogus super ir dar asocijasi su brangiuoju ronaldinho…. o pats paveikslo iteikimas, toks chaotiskas drauges iki pat paskutines akimirkos tvirtino kad neateis, jis velavo pusvalandi, o prieme tai fainiai :suksniais oba, ir kad lb geras. aisku perdejo, nejaugi sunku pasakyti vargsei mergaitei,kuri is kedainiu iki vilniaus kores su paveisklu, o galu gale ji TAPE :d   po to vel jauciaus uzsikrovus, blefas bet buvo gerai…. kartais nesvarbu ar blefas ar ne kad tik gerai… o po to seke futbolas TAIP FUTBOLAS, kadedros aikste, daug riedlenciu berniuku ir sirdy geras jausmas pADOVANOJAU … pirmas tikrai rimtai ir spec. padarytas darbas :) padovanoti, dovanoti is tikruju yra geriau nei gauti. banalu.             TRP.  dar apie portreta : techniskai tai yra daug nukrypimu nuo foto, bet bendras vaizdas man patinka, tapiau issisiepusi, nes silta, plati  sypsena  man turi dvi asocijacijas - ronaldinho( futbolo dvasia), ir jjis pats muzika, skleidimas muzikos joje gyvenant ….;;;..,,.//;;/..,.,.,.,,…,,.,.,.,,.,.,.                       

PATI GERIAUSIA DAINA WHEN THERES NOTHING LEFT gravel

tingi, bet tikra  meile. Užsvajojusia į baltą iki kelių suknutę susisukusia mergaite, šokančia tingiais, skrajojančiais judesiais dideliam baltam kambary. O po to į tą kambarį įžengia toks „svajonių jaunikis“, (tvarkingas, kostiumuotas vaikinas, kaip tu :p )  ir lėtai tą mergaitę pasuka ant  juodos kėdės su ratukais, ji nusijuokia  ir  jie  truputėli pašoka.

 Per priedainį vaizdas būtų toks : mergaitė su balta, paprastute suknute ( kokios maždaug būna Prada, paprastos paprasčiausios bet nerealiai gražios)  bėga lyg išprotėjus baltą sieną tepdama raudonais,  raudonais, dažuotais delnais ir vaikinas tai pat bėga tepdamas kraujo raudonumo dažais sienas, o galų gale jie mergina pribėga pavargusį vaikiną ir per žodžius „you calm down, you won t need a pill“  nuslysta vaikinu ir raudonais dažais ištepa jo veidą.

O po viskas vėl lyg iš naujo prasideda tik mergaitės suknutė iš baltos pavirtusi į ryškiai raudoną ir visi judesiai energingesni, o pačiam paskutiniam pragrojimui vaizdas, kai jie abu bešokdami patenką į ryškių, įvairaus raudonumo paveikslų kambary.               gravel

gravel

when theres nothing

                when theres nothing

                                 Šis žmogus man simbolizuoja laisve, zmogaus ivairiaspusiškuma,na geriau sakyt kad jo sukurti vaidmenys ( Raskolnikovas ” Nusikaltimas ir bausmė”, naivus berniukas “ŠVYTURYS” , išprotėjas ieškotojas ”Nusiaubta šalis”).    

…………vis dar tas netikrumas, retkarciais isipleciantis į zinojimą. 

Niekada nieko neturėjau, nieko ką galima laikytis rankomis, nieko kas stipriai apkabintu ir laikytu, kai dienos, mėnesiai susilieja į didelę, neišbrendama čiuožyklą, dilgina, skandina bet nieko negali padaryt… kai staiga užsinori rėkti niekada nepalik vieno mažo Liusiuko, kovoti su baltu grindų trauka, nepalik vieno, mažo, vienišo Liusiuko niekada niekada, niekada….maldauju

Balta grindų trauka ją pavers mažu inkščiančiu žvėriuku besiraitančiu kamuoliu po baltas grindis.

Mažu inkščiančiu įniršusiu žvėriuku , kuris kai čiuožykla ištirps nebetikes nei vienu tavo žodžiu. Nebetikės, bėgs nuo tavęs, slys baltomis, baltomis plytelių grindimis ir nieko nematys.

Nepalik, delnais nesupilk čiuožyklos, baltų plytelių rojų nepaverks  kankyne.  

Neklausk, kas yra meilė, nes net pats nežinai.   

Kas yra meilė? Aš nemyliu nieko. Net savęs. Tik ieškau, slenku. Visur verpetai, nepaklūstančios traukos, mėtymaisi. Noriu verkti. Girdi, noriu verkti, noriu kad tu girdėtum. Noriu, kad po velniais vienąsyk, išgirstum, nesskėsčiotum rankom, noriu kad girdėtum. Mano šauksmą, mano rėkimą tau į delnus,  mano irzulį ir nerimą. Noriu, kad tau būtų girdėti gerą,  kad atsakytum, kai klausiu, kad nebūtum gyli, balta siena viską sugerianti į save ir niekada neišspjaunanti atgal. Noriu, kad išgirstum.  Šįsyk .               

Bet tu negirdėsi, girdėti tau svetima – per sunku. Girdėti sudėtinga, o taip, sudėtingiau nei viska metus išeiti, griebti dryžuotus lagaminus ir pasileisti per lietų. Sudėtingiau nei vėl pertapyt  neišeinanti paveikslą ar tulžingais kumščiais nuo viršaus iki apačios matuoti sieną.

Viskas tik žaidimas. Liguistas. Žaidimas, kuri žaidžiam ar norim ar ne. Mėtai kauliukus ar ne – vis tiek žaidi , tik skirias pozicija.

Sakai,  kad  gyvenimas šudas ar ne, vis tiek žaidi.

Sakai, kad perpratai viska, bet kas iš to, vis tiek žaidi. Privalai

Tai kam po galais perprast, nori klaus, o iš tikrųjų pakeiti Žaidime pozicija,  nors manai kad užbaigei Žaidimą. Žaidimo neįmanoma baigt, įmanoma tik pakeist pozicija, o  po to grįš atgal arba ne…Palikt maža Liusiuką voliotis ant baltų grindų.   

Liusi  ne mergaitė, kartoju ne mergaitė. Berniukas. Ne viliokė, gaunanti viską plačiu sijonu plazdėjimu ar aukštomis rausvomis basutėmis grakščiai matuojanti kelią. Liusi  berniukas, viską gauna pati, nelaukia, kad kas kitas atneštų. Stipriai sugriebia ir turi kol neišsprūsta, kol neištrunka iš gniaužtų. Liūsi berniukas. Jai  reikia turėti, stipriai laikyti.  Nesubtili, nelaukia ir nevilioja, o tyko it grobio. Staigiai griebia rankomis, o po to…  Po to bėga, neišlaiko, prakeiktas grobis dažniausiai būna ne jos jėgoms, bet džiaugias bent ta nuline akimirka, kai stipriai gniaužė rankomis, o po to paleido.

Neištveria, geriau iškart paleist, nei valandų valandas jausti vis labiau ir labiau slystantį grobį ir netyčia pakliūt į jo nagus.

Liusi per skysta - šiek tiek mergaitė. Šiek tiek, truputėli, labai mažai.

O šiaip berniukas betoninių plytelių pievose su brangiausiu ką iš tikrųjų turi šokantis odes laisvei, upėje dažniausiai plaukiantis prieš srovę, kovojantis,  kol pavargsta, kol rankos nusvyra, kol galvoje pradeda šiek tiek spengti ir tik tada lipantis į krantą – pabaigiantis žaidimą. Tada būna šiek tiek mergaitė, kuriai reikia į ką nors atsiremti, prisiglausti, įkvėpti gurkšnį oro, nuslysti, o po to vėl…

Vėl nebe mergaitė, nebe mergaitė, su  kuria smagu  pažaisti, o dar smagiau palikti. Nebe mergaitė, kuri jei iš tikrųjų nori būti gera, turi išorėje vaidinti gležną, o viduje būti pikčiausias žvėris, mokantis tyliomis skausmingai ir stipriai įkąst ir po to vėl būt gležna…O taip ne mergaitė – veidmainė

Liūsi berniukas.  Sako tiesą į akis arba išvis nieko nesako. Berniukas. Niekada nenorėjo būt mergaite, paveiksliuku berniukams, pastatytam ant komodos. Berniūkščiai kvaili, išdykę, pakvaišę, jiems viskas galima, jie Berniukai, gali būti visokie.

Mergaitės turi nerti, megzti  ir šiaip viską daryt ir dar žydėti. Žydėti kaip darželio gėlės tingiai pakėlusios galvos į dangų ir laukiančios lietaus it išganytojo. Kad kažkas matai galėtų pasistatyti ant komodos.

Liusi ne mergaitė ir niekada ja nebus.  Ne mergaitė, nes jai  reikia tikrumo, jausmo kai gniauži grobį Stipriai.                             

Liusei reikia naktimis žiūrėti kiną ant baltos paklodės, pakabintos gelsvais skalbinių segtukais. Jai reikia juoktis iš banalių siužetų subanlinimu ir retkarčiais akis užmesti į dangų.

Baltų paklodžių kinas jai primena meniškus, neholivudinius filmus, kuriuose būna kiekvienas epizodas išieškotas ir parodytas kitaip. Utopinius, kuriuose Nuotakos siekia nužudyti savo jaunikius, o kai galų gale nužudo, raitosi vonioje ant baltų plytelių grindų apimtos nežinia ko, ar džiugesio, ar nevilties, o Liusi nesuvokia ar jos verkia ar juokias, svyruoja kelis mirksnius ir supranta žiauria tiesą, kad Nuotakos nužudžiusios jaunikius baltas vonios plyteles paverčia juoko jūra.

Liusei reikia naktimis žiūrėti kiną lauke, kur visada būna po ranka dangus ir juodai balto kamuolio žaismas, kur filmas įgauna šildančios kavos kvapą ir skonį.

Liusi reikia naktimis žiūrėti kiną ant baltos ištemptos  paklodės, nes tai reiškia jausmą, o Liucei reikia jausti.          

Liusi, Liusi, Liusi, o taip Liusi jau nieko nebenori daryt. Nieko, niš nieko ir ją tai gąsdina. Ji žinojo, kad vienąkart taip bus žinojo. Žinojo, kad juodai baltas kamuolys kada nors nebeteks savo magiškos prasmės. Žinojo, kad per naivu į kažką vieną įsikabint ir manyt, kad visada tai laikys. Bet iš dalies neturėjo pasirinkimo, visa kita nebelaikė, nebedomino. Tad ji ir įsikabino į jį, bandė įsukti kartu. Ir jai pavyko.

Džiaugėsi, jautė daug lengvumo, manė kad pagaliau yra, taip kaip turi būt, kol galiausiai magiškasis sūkimasis baigėsi. Išmetė apsvaigusia galva vidury nužydėjusių pievos ir privertė susimąstyt. Visi palieka, o taip visi, visi, visi. Įsuka, įtraukia, po to liepia eit ieškot naujos pasakos. Visi palieka

-         skirtumas tik tas, kad vieni palieka didelį lengvumo ilgesį, kiti mažą.

Liusi, Liusi, Liusi, o taip Liusi  jau nieko nebenori daryt, bet vis tiek daro, nes žino, kad turi – privalo. Sukandusi dantis išmokt kvėpuot ir nesakyk, kad Liusi jau nieko nieko nieko nebenori daryt.

Liusi vėl turi kažkame įžvelgti Jį ir eidama, tingiai sėdamame ant palangės ar pasiklydus matematikos lankose šypsotis it proto netekus.                         

Liusei reikia šokt, nors tas šokis tebūtų ieškojimas paties balčiausio dangaus lopinėlio, kuris yra prieš akis. Liusi negali nešokti. Muzika jai oras, kuriuo  kvėpuoja jos kiekvieną kūno dalis judėdama.

 Liusei reikia šokti, nes šokis jai gyvenimas, nosį kutenantys cigarečių dūmas,                 trūkčiojantis nespalvotas filmas, kuriame ji būna savimi su daug, daug žmonių šalia, bet  iš tikrųjų  viena su akimis atsiplėštu dangaus gabalu.

 Kartais bešokdama ji apsidairo ir pamato penkis nuostabos pilnus ir penkiasdešimt  penkis juoko iškreiptus veidus. O po to vėl grįžta į save, į šokį, kuris iš dalies jai primeną žaidimą su juodai baltu kamuoliu, kuris tampa vykęs tik tada kai atiduodi visas jėgas, kai pro juodus švytuojančius plaukus tik akies krašteliu gali užčiuopti dangų  ir kitus žmones.

Liucei reikia šokti, nes šokis tai laisvė ir nesvarbu su kuo būtų tas šokis ar su futbolo kamuoliu ar su kažkieno ranka, visų svarbiausia šokis.

 Šokis ne žmonės, kurie juokėsi prieš kelias akimirkas su tavimi, o dabar juokiasi iš tavęs, nors Liusi nei trupučio kvailai nesijaučia,  nes šokti jos laisvė, o jų juoktis, draugiškai ar pikdžiugiškai, tai ir jų laisvės pasirinkimas.  O laisvė pasirenkama, kaip ir šokio rūšis, greitis ir vieta šokti.

Patys gėdingiausi jai šokiai, tie, kurių nesušoka turėdama proga, tie užspausti, užliūliuoti nerimastingam miegui, bet iš tikrųjų esantys visada jos viduje, norintys ištrūkti.         

Liusei reikia šokti, nes šokis jai pati gražiausia kalba sugebanti prakalbinti kiekvieną  kūno lopinėlį ir dar kažką šalia, ištiestų rankų čiuopimas srovenančio oro kažkur toli, toli. 

Liusei reikia šokti, nes šokimas jai yra  jausmas, o Liucei reikia jausti.