BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

LAUKIU

Laukiu, kaip niekada  nelaukus… Ir vėl. Tas viską pjaunantis laukimas. Vėl. Amžina pasaka. Laukimas pripildytas kito žmogaus nelaukimo, laukimas susiliejantis su amžinybe. Kur man nuo tavęs bėgt, kad pabėgčiau? Kur slėptis nuo lietaus, kai aplink visur lyja? Tušti žodžiai visada grįžtantys į ten iš kur ištrūko, tušti žodžiai nuolat norintys pabėgt nuo to kalno į kurį lipa. Tušti žodžiai, kurie neturi teisės tapti pilnais, prisipildyt šilto tikrumo ir prisisiurbt saldybės.

Laukimas, kuris baigsis, bet labai negreitai, laukimas skaičiuojantis netikrus ženklus ir klumpantis nuo nepakeliamos  tiesos pančių. Lyg mažai mergaitei nebūtų kito kelio, tik slidinėti pačios pasigamintomis  medinėmis klumpėmis po čiuožyklą. Lyg maža mergaitė pati prisiprašytų to laukimo, o po to sukąsdama dantis kentėtų jį.

Kvaila, išpaikusi mergiotė. Kvaila, kvaila ir kvailesnės negali būti. Įsikabinus nagais į baltą palangę ir grandanti nuo jos baltus dažus, o po to verkianti, kad panagės pilnos  dažų.

Išpaikus, paisanti savo idiotiškų norų  ir nežinanti ko nori. O gal žinanti, bet niekada negaunanti? Gal nuolat patenkanti į savo užspęstus spąstus, o po to nerandanti kelio? Gal netyčia įstumta su klumpėmis į didelę šalto ledo čiuožyklą ir nenoromis bučiuojanti ledą dantimis?? Gal.

Gal jos laukimas tiek tikras kiek netikras, tiek išgalvotas, prasimanytas, susapnuotas kiek ji mano jaučianti. Toks ledinis, nepatvarus, pasiduodantis naiviems saulės spinduliams ir  šilumai iš kitų  Jų delnų. Bet ji laukia, kvaila išpaikusi, save įsimylėjusi labiau nei ką kitą mergiotė. Laukia ir pamena kai kažkada irgi taip laukė. Skausmingai. Pusę veido įbedus į bejausmį stiklą ir niekaip iš jo nesugebėjo ištrūkti.

Laukė.  Kol galų gale likimas suvedė su Lauktuoju ir leido suprasti, kad jau nebelaukia, kad amžina pasaka priėjo galą, kad iš čiuožyklos liko tik visai mažutė balutė, kuria ir tai tuoj pat pražudys saulė. Ir ji manė, kad daugiau niekad nebelauks, kad sugebės tam atsispirti, kad sugebės supančioti kitą Jį  laukimu, o  pati nebelaukti.

Bet likimas tai ne čiuožyklos šaldimo įrenginių kraneliai., kuriuos vos pasvėrus keičias temperatūrą, ne vėjo plaikstomi debesys, likimas tai kiekvienam žmogui paskirta atskira laukimo trasa, laukimo suprasti ir perprasti tai kas nesuprantama ir neperprantama.  Tik laukimas leidžia atmerkti akis ir nebelaukti, arba baigiasi ir leidžia suprasti, kad buvo nuostabesnis už Laukiamąjį.                

Rodyk draugams

Rašyti komentarą