BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

LAUKIU

Laukiu, kaip niekada  nelaukus… Ir vėl. Tas viską pjaunantis laukimas. Vėl. Amžina pasaka. Laukimas pripildytas kito žmogaus nelaukimo, laukimas susiliejantis su amžinybe. Kur man nuo tavęs bėgt, kad pabėgčiau? Kur slėptis nuo lietaus, kai aplink visur lyja? Tušti žodžiai visada grįžtantys į ten iš kur ištrūko, tušti žodžiai nuolat norintys pabėgt nuo to kalno į kurį lipa. Tušti žodžiai, kurie neturi teisės tapti pilnais, prisipildyt šilto tikrumo ir prisisiurbt saldybės.

Laukimas, kuris baigsis, bet labai negreitai, laukimas skaičiuojantis netikrus ženklus ir klumpantis nuo nepakeliamos  tiesos pančių. Lyg mažai mergaitei nebūtų kito kelio, tik slidinėti pačios pasigamintomis  medinėmis klumpėmis po čiuožyklą. Lyg maža mergaitė pati prisiprašytų to laukimo, o po to sukąsdama dantis kentėtų jį.

Kvaila, išpaikusi mergiotė. Kvaila, kvaila ir kvailesnės negali būti. Įsikabinus nagais į baltą palangę ir grandanti nuo jos baltus dažus, o po to verkianti, kad panagės pilnos  dažų.

Išpaikus, paisanti savo idiotiškų norų  ir nežinanti ko nori. O gal žinanti, bet niekada negaunanti? Gal nuolat patenkanti į savo užspęstus spąstus, o po to nerandanti kelio? Gal netyčia įstumta su klumpėmis į didelę šalto ledo čiuožyklą ir nenoromis bučiuojanti ledą dantimis?? Gal.

Gal jos laukimas tiek tikras kiek netikras, tiek išgalvotas, prasimanytas, susapnuotas kiek ji mano jaučianti. Toks ledinis, nepatvarus, pasiduodantis naiviems saulės spinduliams ir  šilumai iš kitų  Jų delnų. Bet ji laukia, kvaila išpaikusi, save įsimylėjusi labiau nei ką kitą mergiotė. Laukia ir pamena kai kažkada irgi taip laukė. Skausmingai. Pusę veido įbedus į bejausmį stiklą ir niekaip iš jo nesugebėjo ištrūkti.

Laukė.  Kol galų gale likimas suvedė su Lauktuoju ir leido suprasti, kad jau nebelaukia, kad amžina pasaka priėjo galą, kad iš čiuožyklos liko tik visai mažutė balutė, kuria ir tai tuoj pat pražudys saulė. Ir ji manė, kad daugiau niekad nebelauks, kad sugebės tam atsispirti, kad sugebės supančioti kitą Jį  laukimu, o  pati nebelaukti.

Bet likimas tai ne čiuožyklos šaldimo įrenginių kraneliai., kuriuos vos pasvėrus keičias temperatūrą, ne vėjo plaikstomi debesys, likimas tai kiekvienam žmogui paskirta atskira laukimo trasa, laukimo suprasti ir perprasti tai kas nesuprantama ir neperprantama.  Tik laukimas leidžia atmerkti akis ir nebelaukti, arba baigiasi ir leidžia suprasti, kad buvo nuostabesnis už Laukiamąjį.                

Rodyk draugams

Mazas, vargsas lengvai pazeidžiamas Liusiukas

Mažas, vargšas lengvai pažeidžiamas Liusiukas. Nevykusiai susirietęs į kamuolį. Mažas, lengvai pažeidžiamas Liusiukas amžinai  bėgantis nuo savęs ir amžinai atsimušantis į save, trokštantis, kad kas nors jį mylėtų, mažas, vargšas Liusiukas įsikibęs į baltą paklodę ir skęstantis savo jausmuose

Mažas vargšas trapus Liusiukas apsiverkiantis  nuo mažiausio bumbtelėjimo ir visada bandanti vis stipriau nagais įsikibti į baltą paklodę ar palangę, lyg trapų Liusiuką jos saugotų.

Mažas, vargšas Liusiukas naktimis nesudedantis bluosto, o baltą paklodę pripildantis tekančio sūrumo.  

Kam žeisti tokį trapų padarą, kam? Ramybėje ją palikt reikia, ramybėje. Trapiam Liusiukui tik ramybės reikia, tik ilgo baltos žaliaakės katės gulėjimo ant palangės. Kam?  Kam žeisti tokį trapų padarą?

Bet man patinka, patinka įvaryti į kampą ir neišleisti kol ji iš bejėgiškumo pradeda raičiotis juodu plauku kamuoliuku baltomis grindimis, kol ji įsikimba į juodai baltą kamuolį lyg daugiau nieko neturėtų ir nei už ką jo nepaleidžia. Patinka matyti tą jos seilėtą bejėgiškumą, klupčiojimą lygioje vietoje. Patinka vargšą, mažą, lengvai pažeidžiamą Liusiuką po truputi žudyt ir neleist niekad numirt.

Nors reikėtų. Kam tokia reikalinga? Kam po galais? Tik vienąsyk peilį suvaryt iki galo ir viskas.

Bet aš jos pasigailiu, peilį suvaldau rankoj ir grąžinu atgal į kišenę, visada pasigailiu, truputėlį pabaksnoju ir pasigailiu. Kam po galais tokią žudyt, nors galbūt jai tai net būtų geriau.

Įvarau į kampą ir pažaidžiu, pasimėgauju tuo jos alpuliu ir meksikietiškai naiviu kodėl. Juk po galais jai nieko tokio nenutinka, kad reikėtų  tiek jausti, viskas vyksta jos galvoje. Ją žudo ne žmonės, ne nesėkmės, o mintys, jos meilė sau ir kartu kitiems, kuri pasipusto padus ir pabėga ir tada jai reikia jausti kas tik po ranką papuola.

Kas po galais dėl to jaučia, tik tas mažas, vargšas Liusiukas susirietęs į kamuolį.

Kam bandyti kumčiais, kas ir taip aiškiai trapu, kam veržtis į priekį, o po to myluoti baltas grindis juodais plaukais, nesugebėti paleisti….

Vargšas, trapus Liusiukas, kurį visi žeidžia, priverčia viską iš naujo apmąstyti ir grįžti į tą pačią vietą. Priverčia nekęst savęs, savo įkyraus jausmingumo ir neapdairaus liežuvio.

Vargšas Liusiukas, kuris mano, kad  jam reikia jausti, o iš tikrųjų nei velnio… o reikia mąstyt, stovėt ant žemės, kad po to nereikėtų klausytis kaip grindys cypia braukomos įmirkusių pirštų, kad nereikėtų stipriai įsikibti į juodai baltą kamuolį ir manyti, kad nieko kito brangesnio nėra.

Mažas vargšas Liusiukas, kuri reikia guosti, tvardyti, glostyti ilgus susivėlusius plaukus, sakyti tiesą, kad iš tikrųjų viskas yra gerai ir girdėti amžina pasipriešinimą. Mažam, trapiam Liusiukui niekada taip nebūna, niekada. Jos jausmai trapūs ir gležni todėl dažnai mainosi, persipina ir susivelia…

Todėl aš ją žudau, kad nekankintų manęs savo gležnais plaštakės sparnais, kad nebejaustų tų savo beviltiškumo bedugnių, kad kada nors išmoktų susiriesti tyliai į kampą ir palikti mane ramybėje.                              

Rodyk draugams

šlyksti kalė Liusi

Šlykšti kalė Liusi, kuri mane žudo, pjauna savo įkyriais jausmingumo pirštais. Matai jai reikia jausti, matai jausmai tai - gyvenimas…

Šlykšti, įkyri kalė įsikabinusi stipriai į mano plaučius, širdį, į viską į ką tik gali…

 Aš nenoriu jausti, aš noriu būti laisva, skrieti žalsvu dviračiu lauko takais užsimetus plazdenančią suknutę iki kelių.

Nenoriu įsikniaubus myluoti baltas grindis ir niekad neišmok jas paleist  nepalikus skandinančio sūrumo jūros. Nenoriu it beprotė spardyti juodai baltą kamuolį,  o po to netyčia paslysti ir čiuožti betoninėmis plytelėmis. Nenoriu vaikščiot ir nerasti vietos, nenoriu šokti tariamai ištirpusiom sienom ir į jas nuolat atsitrenkti, susižeisti ir iš pat pradžių nieko nejausti tik tą viską apimantį svaigulį, o po to pamesti skaičių skaičiuojant mėlynes…  

Nenoriu naktimis nesudėti akių  ir ieškoti vietos sapnuoti, o galų gale rasti tik tą vietą kur galima jausti.

Aš ne Liusi,  o  akmeninė būtybė, kuri net nesuvirpa kai saldžiai, bet kietai suklijuoja lūpas su Juo ir neverkia tūkstantį pirmąjį kartą praradus  trumpam vėl Jį.  Akmeninė būtybė, kuri moka reikiamu momentu paplot ir reikiamu stipriau įkast. Man nereikia sakyti kaip ir kada, aš žinau.  Aš nejaučiu, aš tik moku ir žinau. Nejaučiu, kaip Liusi viską jaučią, tuos visus plazdėjimus ir sprogimus širdyje, tokius niekingai mažus, kad niekas daugiau ir nepastebi, tuos visus nepaprastus momentus, kurie iš tikrųjų yra paprasti.     

Nejaučiu, kad prarandu tūkstantį pirmą kartą tai ko išvis neturėjau… tik žinau. Ir aklas žinojimas mane kartais labiau žudo negu jausmas, nei neprasapnuotos naktys, nei  šlykčios kalės Liusi, kurios nori viską jausti, nei jų įkyrios jausmingumo pinklės apraizgančios viską aplinkui tankiu baltų siūlelių tinklu.

Kartais pasiduodu tam. Apgaunu pati save, pridengiu tiesą, išgalvotąja tiesa. Ir Jis visada būna su manimi, niekada nepalieka vieno mažo juodo kamuoliuko, susiraičiusio ant baltų grindų  ir skęstančio nuo savo paties įkarščio.

Ir visada būna tik blogiau. Tikra tiesa lyg ylą veržte veržiasi iš maišo ir perveria glotnaus šilko raudonus maišelius, sudėliotus pagal dydį ant palangės lyg vazonėlius su   kaktusiukais. Visada. Ir  tada aš dar geriau Žinau, kad tai Melas. Viskas Melas, kas taip gražiai stengėsi pražysti laukinių gėlių žiedais.

Ir dar ta šlykšti kalė Liusi, kuri sugalvojo, kad jausti gerai.  Bet ką.  Aš bet ko jausti nenoriu, nenoriu kruopščiai sunarplioto tinklo virš galvos, grasinančio bet kada nukristi. Nenoriu didelės čiuožyklos ledo ir čiuožimo basom kojom, nenoriu visko, kas Liusi masina ir priverčia prisirinkti lyg uogų į pintinę pilnas kojas mėlynių.

Aš ne Liusi, manyje yra dalis jos, bet aš ne Liusi, aš tik dalis jos, tik mažytė dalis, ketvirtadalis puskvaišės svajotojos. Tos kalės, kuri vėl stipriai įsikibo į smakrą ir bando nepaleist. Bet aš stipresnė, aš dėl niekų nesivolioju ant baltų grindų juodu kamuoliuku ir nesišvaistau virš galvų praeiviams juodai baltu kamuoliu, nedainuoju įsimylėtos dainos penkias dienas iš eilės  be perstojo ir neskaitau knygų apie būtį, kad pažinčiau Jį.  

 Tik visada viską skaičiuoju; dainos žodžius ir taktus,  kamuolio šoktelėjimus į viršų ir žemyn, grindų lentas ir vinis,  knygų puslapius ir filmų kadrus, nieko nepraleidžiu pro akis ir šaltakraujiškai skaičiuoju toliau ir vis stengiuos dviem lentom būt toliau negu Liusi. Kad neužuosčiau jos skysto it vanduo jausmingumo, kuris manyje po penkių mirksnių tampa nelūžtančiu ir viską griaunančiu ledu. 

Stengiuosi, o ji vis artėja, vis spaudžia savo šauksmu, kad nori. Ji nori visko, nori futbolo kamuolį  mušinėt aukštai aukštai ir niekad neuždusti, nori  laikyti Jo ranką ir turėti Jo nenusakomo skonio lūpas, daug kartų kristi, kad po to su dviguba jėga galėtų atsikelti ir dvigubai stipriau smūgiuot juodai baltą kamuolį, priversti tūkstantį drobių pageltonuoti arba paraudonuoti iš nuostabos, ji nori ir niekada to nepabosta kartoti.  

Ir jai nei trupučio neįdomu ar aš to noriu. Ar noriu  kartu su ja, ar tai išvis ką nors duos, ar tik įklampins į baltų grindų baltumą, raičiotis  juodų plaukų kamuoliuku.

Šlykšti kalė Liusi, kuri mane žudo, pjauna, įkyriais  jausmingumo  pirštais bado, bet aš negaliu jos išmes iš galvos, negaliu išspjaut it kokį prarytą vyšnios kauliuką ir nueit lyg niekur nieko. Ji visada šaltakraujišką, skaičių pritvinkusį maišelį priverčia jausti. Bent  truputi.  Prisiurbia it saldaus braškių sirupo jausmų  ir išmetą iš uogienės, o tada aš negaliu…negaliu paragavus to nuodingai saldaus, saldaus skysčio nekrist atgal į  uogienę, negaliu kuo ramiausiai futbolo aikštelėje skaičiuot įvarčių ir baudinių ir nejaust kaip žudančiai ar svaiginančiai kamuolys skrodžia vartų tinklą. Negaliu nejaust tos beviltiškumo jūros, kurią palieką Jis palikdamas kaskart mane. Na ir kas, kad tas Jis keičia veidus lyg išprotėjąs. Galbūt aš pati bėgdama nuo tos kalės Liusi palieku Juos visus.

Galbūt tai mano vienintelis ginklas prieš Liusi, kuri visada nori jausti…vienintelis įrodymas, kad jausmai kenksmingi, kad jie kaip kirmėlės graužia viską kas tvirta, kas leidžia puskvaišei Liusi gyvent?

 O gal tai atvirkščiai, tas puskvaišis ketvirtadalis žaidžia su manimi                                          linksmųjų šachmatų partija, sugalvojęs jau kelius ėjimus į priekį? Šlykšti, kalė Liusi žaidžianti su visais savo nešvarius žaidimėlius, kad tik ką pajaustų, kad tik dar vieną dangaus gabaliuką galėtų pripildyti spalvų? Nepaliekanti  nieko  ramybėje???  GALBŪT.

Aš nežinau. Nenoriu žinoti. Nei kas kaltas, nei kodėl visi Jie dingsta greičiau nei atsiranda ir kodėl visi Jie būna tokie tyrai nepakaltinami, kai baltas medinių lentų grindis paverčia tylėjimo jūra. Aš nežinau ir nenoriu, nei suskaičiuot, nei sudėliot į įvairiaspalves dėžutes lyg retų monetų kolekciją. Todėl užleidžiu pozicija tai akiplėšai Liusi, lai jaučia, lai daro tai kas jai teikia džiaugsmą, lai linksminas, šoka, spardo juodai baltą kamuolį, lai geria vyną, lai nusipirktus dangaus gabaliukus pripildo spalvų. Liucei taip reikia, nes Liucei Reikia jausti.        

Rodyk draugams

Mergaite su raudonais auskarais

    Šis mano paveikslas susijes su drauges sukneles pirkimu ir siaip su daug teigiamu emociju.  

Rodyk draugams

liusi ciuozia ir kuo tai baigias

 

 

Ledas. Labai daug ledo – čiuožyklos. Šaltis. Odą varantis į nebūtį. Stingdantis noras čiuožti,lyg daugiau nieko nebūtų. Tik čiuožti, čiuožti ir čiuožti, panirti į svaigulį, prisisemt pilnas saujas ir prisigrūst pilnas kišenes lengvumo, išmėtyti į visas puses, čiuožti… Šitaip viena mergaitė norėjo, bet vos pastatydavo kojas ant ledo – pargriūdavo, vos pačiūžos paliesdavo sustingdytą drėgmę… Griūdavo, tiesiai veidu į ledą, šaltį. Lūpom jausdavo jo skonį, tirpų lyg braškinių ledų. Ir vėl atsikeldavo, įsirėmus į sienelę. Po truputį, lėtai, lyg jai priklausytų visa amžinybė. O po to nedrąsiai atsispirdavo. Griuvo, vienąkart, du, penkis, tiek kartų, kad nepajėgtų suskaičiuoti, jei kas paklaustų. Kojos tapo švininės, kūnas. Nuo mėlynių. Jos susipindavo į mažesnes ir didesnes, didėdavo, keisdavo spalvą. Po to visai nustojo egzistavusios. Prisitaikė, juk šuo kariamas irgi prisitaiko, o kodėl kojos ne?? Prisitaiko, brangieji, jei tik sugeba griūti tiek, kad nelieka kitos išeities. Mergaitė išvisų jėgų stengėsi, bet tas pats, tas pats ledas, tas pats dilginantis šaltis. Iškandantis puse žando, o po to jį išspjaunantis. Garsiai.

Nieko labiau netroško, kaip išmokti čiuožti, pajusti tą svaigulį, kurį jautė mergaitės ir berniukai aplink ją sukantys įmantriausias figūras, tik numanė koks jis yra. Kartais pačiuoždavo kelis žingsnius, o po to vėl… Veidu, į ledą, skaudžiai, lyg nebūtų kitos išeities. Bet vis tiek bandė, keitė čiuožyklas, pačiūžas, atstumus nuo sienelės, bet vis tiek… Griuvo.

Oda nebemėlynavo, smūgiai įsiliedavo kūno viduje. Kartais mergaitei, kas nors ištiesdavo ranką, patemdavo ir ji grybšnis po grybšnio myluodavo ledą – negriūdavo, kol neįsirėždavo į sienelę.

O po to… Prarado viltį, čiuožykloje ji niekada nebandė atsistoti, visu kūnų įsiremdavo į ledą ir šliauždavo – stengės judėt į priekį. Tik judėti tebuvo jos galvoje. Daugiau nieko neliko, jokių vilčių čiuožti. Čiuožykloje daug berniukų ir mergaičių raizgydavo neįtikinamiausias figūras. Šalia jos kūno stipriai įsirėžusio į ledą.

Būdamas netoli galėjai išgirsti mergaitės murmesį: „ Judėti, į priekį…“,- baukštų.

Kartais ji pasvarstydavo kodėl nemoka čiuožti, slysti greitai, greitai, lengvai atsispirti į ledą ir skristi it drugelis, prisikrauti pilnas kišenes lengvumo…ir po to… Po to šliauždavo į priekį pilvu matuodama ledo kietumą ir šaltį.

Kol vieną dieną kažkas ją pakėlė – prigrasino, kad jei nestovės -  mirs, mergaitė bijojo mirti, palaikė stipriai už rankos, kai ši buvo vėl besitrenkianti į sienelę. Visą ledą nudažė beprotišku raudonumu ir citrinų geltonumu. Kad pradėtų taisyklingai dėlioti kojas vienąkart.

Ir mergaitė išmoko čiuožti – ne slysti. Slysti ji mokėjo visada, dar vos tik gimus.

Čiuožti lyg sulėtintam filme, po truputuka, nebe tais stipriais yriais, kai griūdavo. Bet silpnučiais, vos užčiuopiamais.

Raudonas ledas ją išmokino – meilė.                    

Rodyk draugams

Liusi ciuozia

Liusi ciuocia

  


 


mergaitė vardu Liusi, kuriai čiuožymas gyvenimo būdas. ji jo nepasirinko - atčiuožė kaip ir viskas po to….  


 


 



 


 


 


 


 


 


 


 

Rodyk draugams

Liusi ciuozia

Liusi ciuozia

 


“Liusi čiuožia” serija sudaro antrosios mano personalinės parodos tapybos darbai. Pavadinimą galima sakyti, pasiskolinau iš L.S. Černiauskaitės pjesės “ Liučė čiuožia”, nemačius ir net neskaičius. Liusi čiuožimas simbolizuoja netvirtai gulinčios, iškraipytos merginų figūros.


   


……Liusi čiuožia, nes kitaip nemoka……..atsargiai dėlioja kojas…bijo….pradėti dar greičiau čiuožti… ir dar labiau nieko nevaldyti…. Liucei viskas netikra, nes patys geriausi dalykai, baigiasi baisiausiai, o baisiausi atvirkščiai……….Liusi nepasitiki, nes ledas apgaulingas, kuo tvirčiau atrodo, tuo lengviau lūžta……Liusi čiuožia ir vien tas čiuožimas ją laiko. Apgaulingas, kartais atrodo, kad išvis nesiekia žemės….kartais jai atrodo, kad be čiuožimo daugiau nieko nėra…  Liusi čiuožia.       

 



  

Rodyk draugams

Ji

   


 


 


 


 


 


 


 


 


 


 


 


Ji - maza mergaite Liusi, kuriai reikia jausti, todel nuspalvinanti beveik viską raudonai. Liusi negali gyventi be jausmų - užtrokštų.  Bet jausmai tai toks gyjelės, kurios dažnai ištempia ją iš realybės. Kartais ji  beprotiškai tampa laiminga žiūrėdama į ilgą baltos katės tysojimą šviesoje, bet dažniausiai jaučia iš visų pusių į ją plūstantį beviltiškumą priverčianti čiuožti, priverčianti pridaryti begales klaidų, priverčianti sustingti į mažą purškianti lietaus kamuoliuką.        

Rodyk draugams