BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Mazas, vargsas lengvai pazeidžiamas Liusiukas

Mažas, vargšas lengvai pažeidžiamas Liusiukas. Nevykusiai susirietęs į kamuolį. Mažas, lengvai pažeidžiamas Liusiukas amžinai  bėgantis nuo savęs ir amžinai atsimušantis į save, trokštantis, kad kas nors jį mylėtų, mažas, vargšas Liusiukas įsikibęs į baltą paklodę ir skęstantis savo jausmuose

Mažas vargšas trapus Liusiukas apsiverkiantis  nuo mažiausio bumbtelėjimo ir visada bandanti vis stipriau nagais įsikibti į baltą paklodę ar palangę, lyg trapų Liusiuką jos saugotų.

Mažas, vargšas Liusiukas naktimis nesudedantis bluosto, o baltą paklodę pripildantis tekančio sūrumo.  

Kam žeisti tokį trapų padarą, kam? Ramybėje ją palikt reikia, ramybėje. Trapiam Liusiukui tik ramybės reikia, tik ilgo baltos žaliaakės katės gulėjimo ant palangės. Kam?  Kam žeisti tokį trapų padarą?

Bet man patinka, patinka įvaryti į kampą ir neišleisti kol ji iš bejėgiškumo pradeda raičiotis juodu plauku kamuoliuku baltomis grindimis, kol ji įsikimba į juodai baltą kamuolį lyg daugiau nieko neturėtų ir nei už ką jo nepaleidžia. Patinka matyti tą jos seilėtą bejėgiškumą, klupčiojimą lygioje vietoje. Patinka vargšą, mažą, lengvai pažeidžiamą Liusiuką po truputi žudyt ir neleist niekad numirt.

Nors reikėtų. Kam tokia reikalinga? Kam po galais? Tik vienąsyk peilį suvaryt iki galo ir viskas.

Bet aš jos pasigailiu, peilį suvaldau rankoj ir grąžinu atgal į kišenę, visada pasigailiu, truputėlį pabaksnoju ir pasigailiu. Kam po galais tokią žudyt, nors galbūt jai tai net būtų geriau.

Įvarau į kampą ir pažaidžiu, pasimėgauju tuo jos alpuliu ir meksikietiškai naiviu kodėl. Juk po galais jai nieko tokio nenutinka, kad reikėtų  tiek jausti, viskas vyksta jos galvoje. Ją žudo ne žmonės, ne nesėkmės, o mintys, jos meilė sau ir kartu kitiems, kuri pasipusto padus ir pabėga ir tada jai reikia jausti kas tik po ranką papuola.

Kas po galais dėl to jaučia, tik tas mažas, vargšas Liusiukas susirietęs į kamuolį.

Kam bandyti kumčiais, kas ir taip aiškiai trapu, kam veržtis į priekį, o po to myluoti baltas grindis juodais plaukais, nesugebėti paleisti….

Vargšas, trapus Liusiukas, kurį visi žeidžia, priverčia viską iš naujo apmąstyti ir grįžti į tą pačią vietą. Priverčia nekęst savęs, savo įkyraus jausmingumo ir neapdairaus liežuvio.

Vargšas Liusiukas, kuris mano, kad  jam reikia jausti, o iš tikrųjų nei velnio… o reikia mąstyt, stovėt ant žemės, kad po to nereikėtų klausytis kaip grindys cypia braukomos įmirkusių pirštų, kad nereikėtų stipriai įsikibti į juodai baltą kamuolį ir manyti, kad nieko kito brangesnio nėra.

Mažas vargšas Liusiukas, kuri reikia guosti, tvardyti, glostyti ilgus susivėlusius plaukus, sakyti tiesą, kad iš tikrųjų viskas yra gerai ir girdėti amžina pasipriešinimą. Mažam, trapiam Liusiukui niekada taip nebūna, niekada. Jos jausmai trapūs ir gležni todėl dažnai mainosi, persipina ir susivelia…

Todėl aš ją žudau, kad nekankintų manęs savo gležnais plaštakės sparnais, kad nebejaustų tų savo beviltiškumo bedugnių, kad kada nors išmoktų susiriesti tyliai į kampą ir palikti mane ramybėje.                              

Rodyk draugams

Rašyti komentarą