BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

liusi ciuozia ir kuo tai baigias

 

 

Ledas. Labai daug ledo – čiuožyklos. Šaltis. Odą varantis į nebūtį. Stingdantis noras čiuožti,lyg daugiau nieko nebūtų. Tik čiuožti, čiuožti ir čiuožti, panirti į svaigulį, prisisemt pilnas saujas ir prisigrūst pilnas kišenes lengvumo, išmėtyti į visas puses, čiuožti… Šitaip viena mergaitė norėjo, bet vos pastatydavo kojas ant ledo – pargriūdavo, vos pačiūžos paliesdavo sustingdytą drėgmę… Griūdavo, tiesiai veidu į ledą, šaltį. Lūpom jausdavo jo skonį, tirpų lyg braškinių ledų. Ir vėl atsikeldavo, įsirėmus į sienelę. Po truputį, lėtai, lyg jai priklausytų visa amžinybė. O po to nedrąsiai atsispirdavo. Griuvo, vienąkart, du, penkis, tiek kartų, kad nepajėgtų suskaičiuoti, jei kas paklaustų. Kojos tapo švininės, kūnas. Nuo mėlynių. Jos susipindavo į mažesnes ir didesnes, didėdavo, keisdavo spalvą. Po to visai nustojo egzistavusios. Prisitaikė, juk šuo kariamas irgi prisitaiko, o kodėl kojos ne?? Prisitaiko, brangieji, jei tik sugeba griūti tiek, kad nelieka kitos išeities. Mergaitė išvisų jėgų stengėsi, bet tas pats, tas pats ledas, tas pats dilginantis šaltis. Iškandantis puse žando, o po to jį išspjaunantis. Garsiai.

Nieko labiau netroško, kaip išmokti čiuožti, pajusti tą svaigulį, kurį jautė mergaitės ir berniukai aplink ją sukantys įmantriausias figūras, tik numanė koks jis yra. Kartais pačiuoždavo kelis žingsnius, o po to vėl… Veidu, į ledą, skaudžiai, lyg nebūtų kitos išeities. Bet vis tiek bandė, keitė čiuožyklas, pačiūžas, atstumus nuo sienelės, bet vis tiek… Griuvo.

Oda nebemėlynavo, smūgiai įsiliedavo kūno viduje. Kartais mergaitei, kas nors ištiesdavo ranką, patemdavo ir ji grybšnis po grybšnio myluodavo ledą – negriūdavo, kol neįsirėždavo į sienelę.

O po to… Prarado viltį, čiuožykloje ji niekada nebandė atsistoti, visu kūnų įsiremdavo į ledą ir šliauždavo – stengės judėt į priekį. Tik judėti tebuvo jos galvoje. Daugiau nieko neliko, jokių vilčių čiuožti. Čiuožykloje daug berniukų ir mergaičių raizgydavo neįtikinamiausias figūras. Šalia jos kūno stipriai įsirėžusio į ledą.

Būdamas netoli galėjai išgirsti mergaitės murmesį: „ Judėti, į priekį…“,- baukštų.

Kartais ji pasvarstydavo kodėl nemoka čiuožti, slysti greitai, greitai, lengvai atsispirti į ledą ir skristi it drugelis, prisikrauti pilnas kišenes lengvumo…ir po to… Po to šliauždavo į priekį pilvu matuodama ledo kietumą ir šaltį.

Kol vieną dieną kažkas ją pakėlė – prigrasino, kad jei nestovės -  mirs, mergaitė bijojo mirti, palaikė stipriai už rankos, kai ši buvo vėl besitrenkianti į sienelę. Visą ledą nudažė beprotišku raudonumu ir citrinų geltonumu. Kad pradėtų taisyklingai dėlioti kojas vienąkart.

Ir mergaitė išmoko čiuožti – ne slysti. Slysti ji mokėjo visada, dar vos tik gimus.

Čiuožti lyg sulėtintam filme, po truputuka, nebe tais stipriais yriais, kai griūdavo. Bet silpnučiais, vos užčiuopiamais.

Raudonas ledas ją išmokino – meilė.                    

Rodyk draugams

Rašyti komentarą