BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

gytis ivanauskas :)

                                 Šis žmogus man simbolizuoja laisve, zmogaus ivairiaspusiškuma,na geriau sakyt kad jo sukurti vaidmenys ( Raskolnikovas ” Nusikaltimas ir bausmė”, naivus berniukas “ŠVYTURYS” , išprotėjas ieškotojas ”Nusiaubta šalis”).    


 


Rodyk draugams

VAkaru fronte nieko naujo

…………vis dar tas netikrumas, retkarciais isipleciantis į zinojimą. 

Rodyk draugams

……………….Liusi …..Liu

Niekada nieko neturėjau, nieko ką galima laikytis rankomis, nieko kas stipriai apkabintu ir laikytu, kai dienos, mėnesiai susilieja į didelę, neišbrendama čiuožyklą, dilgina, skandina bet nieko negali padaryt… kai staiga užsinori rėkti niekada nepalik vieno mažo Liusiuko, kovoti su baltu grindų trauka, nepalik vieno, mažo, vienišo Liusiuko niekada niekada, niekada….maldauju

Balta grindų trauka ją pavers mažu inkščiančiu žvėriuku besiraitančiu kamuoliu po baltas grindis.

Mažu inkščiančiu įniršusiu žvėriuku , kuris kai čiuožykla ištirps nebetikes nei vienu tavo žodžiu. Nebetikės, bėgs nuo tavęs, slys baltomis, baltomis plytelių grindimis ir nieko nematys.

Nepalik, delnais nesupilk čiuožyklos, baltų plytelių rojų nepaverks  kankyne.  

Neklausk, kas yra meilė, nes net pats nežinai.   

Kas yra meilė? Aš nemyliu nieko. Net savęs. Tik ieškau, slenku. Visur verpetai, nepaklūstančios traukos, mėtymaisi. Noriu verkti. Girdi, noriu verkti, noriu kad tu girdėtum. Noriu, kad po velniais vienąsyk, išgirstum, nesskėsčiotum rankom, noriu kad girdėtum. Mano šauksmą, mano rėkimą tau į delnus,  mano irzulį ir nerimą. Noriu, kad tau būtų girdėti gerą,  kad atsakytum, kai klausiu, kad nebūtum gyli, balta siena viską sugerianti į save ir niekada neišspjaunanti atgal. Noriu, kad išgirstum.  Šįsyk .               

Bet tu negirdėsi, girdėti tau svetima – per sunku. Girdėti sudėtinga, o taip, sudėtingiau nei viska metus išeiti, griebti dryžuotus lagaminus ir pasileisti per lietų. Sudėtingiau nei vėl pertapyt  neišeinanti paveikslą ar tulžingais kumščiais nuo viršaus iki apačios matuoti sieną.

Viskas tik žaidimas. Liguistas. Žaidimas, kuri žaidžiam ar norim ar ne. Mėtai kauliukus ar ne – vis tiek žaidi , tik skirias pozicija.

Sakai,  kad  gyvenimas šudas ar ne, vis tiek žaidi.

Sakai, kad perpratai viska, bet kas iš to, vis tiek žaidi. Privalai

Tai kam po galais perprast, nori klaus, o iš tikrųjų pakeiti Žaidime pozicija,  nors manai kad užbaigei Žaidimą. Žaidimo neįmanoma baigt, įmanoma tik pakeist pozicija, o  po to grįš atgal arba ne…Palikt maža Liusiuką voliotis ant baltų grindų.   

 

 

 

 

 

 

 

 

Rodyk draugams

Liusi ne mergaitė

Liusi  ne mergaitė, kartoju ne mergaitė. Berniukas. Ne viliokė, gaunanti viską plačiu sijonu plazdėjimu ar aukštomis rausvomis basutėmis grakščiai matuojanti kelią. Liusi  berniukas, viską gauna pati, nelaukia, kad kas kitas atneštų. Stipriai sugriebia ir turi kol neišsprūsta, kol neištrunka iš gniaužtų. Liūsi berniukas. Jai  reikia turėti, stipriai laikyti.  Nesubtili, nelaukia ir nevilioja, o tyko it grobio. Staigiai griebia rankomis, o po to…  Po to bėga, neišlaiko, prakeiktas grobis dažniausiai būna ne jos jėgoms, bet džiaugias bent ta nuline akimirka, kai stipriai gniaužė rankomis, o po to paleido.

Neištveria, geriau iškart paleist, nei valandų valandas jausti vis labiau ir labiau slystantį grobį ir netyčia pakliūt į jo nagus.

Liusi per skysta - šiek tiek mergaitė. Šiek tiek, truputėli, labai mažai.

O šiaip berniukas betoninių plytelių pievose su brangiausiu ką iš tikrųjų turi šokantis odes laisvei, upėje dažniausiai plaukiantis prieš srovę, kovojantis,  kol pavargsta, kol rankos nusvyra, kol galvoje pradeda šiek tiek spengti ir tik tada lipantis į krantą – pabaigiantis žaidimą. Tada būna šiek tiek mergaitė, kuriai reikia į ką nors atsiremti, prisiglausti, įkvėpti gurkšnį oro, nuslysti, o po to vėl…

Vėl nebe mergaitė, nebe mergaitė, su  kuria smagu  pažaisti, o dar smagiau palikti. Nebe mergaitė, kuri jei iš tikrųjų nori būti gera, turi išorėje vaidinti gležną, o viduje būti pikčiausias žvėris, mokantis tyliomis skausmingai ir stipriai įkąst ir po to vėl būt gležna…O taip ne mergaitė – veidmainė

Liūsi berniukas.  Sako tiesą į akis arba išvis nieko nesako. Berniukas. Niekada nenorėjo būt mergaite, paveiksliuku berniukams, pastatytam ant komodos. Berniūkščiai kvaili, išdykę, pakvaišę, jiems viskas galima, jie Berniukai, gali būti visokie.

Mergaitės turi nerti, megzti  ir šiaip viską daryt ir dar žydėti. Žydėti kaip darželio gėlės tingiai pakėlusios galvos į dangų ir laukiančios lietaus it išganytojo. Kad kažkas matai galėtų pasistatyti ant komodos.

Liusi ne mergaitė ir niekada ja nebus.  Ne mergaitė, nes jai  reikia tikrumo, jausmo kai gniauži grobį Stipriai.                             

 

Rodyk draugams

LIUSEINAKTIMIS REIKIA žiurėti kiną ant BALTOS PAKLODES

Liusei reikia naktimis žiūrėti kiną ant baltos paklodės, pakabintos gelsvais skalbinių segtukais. Jai reikia juoktis iš banalių siužetų subanlinimu ir retkarčiais akis užmesti į dangų.

Baltų paklodžių kinas jai primena meniškus, neholivudinius filmus, kuriuose būna kiekvienas epizodas išieškotas ir parodytas kitaip. Utopinius, kuriuose Nuotakos siekia nužudyti savo jaunikius, o kai galų gale nužudo, raitosi vonioje ant baltų plytelių grindų apimtos nežinia ko, ar džiugesio, ar nevilties, o Liusi nesuvokia ar jos verkia ar juokias, svyruoja kelis mirksnius ir supranta žiauria tiesą, kad Nuotakos nužudžiusios jaunikius baltas vonios plyteles paverčia juoko jūra.

Liusei reikia naktimis žiūrėti kiną lauke, kur visada būna po ranka dangus ir juodai balto kamuolio žaismas, kur filmas įgauna šildančios kavos kvapą ir skonį.

Liusi reikia naktimis žiūrėti kiną ant baltos ištemptos  paklodės, nes tai reiškia jausmą, o Liucei reikia jausti.          

Rodyk draugams

liusi liusi liusi liusi liusi

Liusi, Liusi, Liusi, o taip Liusi jau nieko nebenori daryt. Nieko, niš nieko ir ją tai gąsdina. Ji žinojo, kad vienąkart taip bus žinojo. Žinojo, kad juodai baltas kamuolys kada nors nebeteks savo magiškos prasmės. Žinojo, kad per naivu į kažką vieną įsikabint ir manyt, kad visada tai laikys. Bet iš dalies neturėjo pasirinkimo, visa kita nebelaikė, nebedomino. Tad ji ir įsikabino į jį, bandė įsukti kartu. Ir jai pavyko.

Džiaugėsi, jautė daug lengvumo, manė kad pagaliau yra, taip kaip turi būt, kol galiausiai magiškasis sūkimasis baigėsi. Išmetė apsvaigusia galva vidury nužydėjusių pievos ir privertė susimąstyt. Visi palieka, o taip visi, visi, visi. Įsuka, įtraukia, po to liepia eit ieškot naujos pasakos. Visi palieka

-         skirtumas tik tas, kad vieni palieka didelį lengvumo ilgesį, kiti mažą.

Liusi, Liusi, Liusi, o taip Liusi  jau nieko nebenori daryt, bet vis tiek daro, nes žino, kad turi – privalo. Sukandusi dantis išmokt kvėpuot ir nesakyk, kad Liusi jau nieko nieko nieko nebenori daryt.

Liusi vėl turi kažkame įžvelgti Jį ir eidama, tingiai sėdamame ant palangės ar pasiklydus matematikos lankose šypsotis it proto netekus.                         

Rodyk draugams

liusei reikia šokti

Liusei reikia šokt, nors tas šokis tebūtų ieškojimas paties balčiausio dangaus lopinėlio, kuris yra prieš akis. Liusi negali nešokti. Muzika jai oras, kuriuo  kvėpuoja jos kiekvieną kūno dalis judėdama.

 Liusei reikia šokti, nes šokis jai gyvenimas, nosį kutenantys cigarečių dūmas,                 trūkčiojantis nespalvotas filmas, kuriame ji būna savimi su daug, daug žmonių šalia, bet  iš tikrųjų  viena su akimis atsiplėštu dangaus gabalu.

 Kartais bešokdama ji apsidairo ir pamato penkis nuostabos pilnus ir penkiasdešimt  penkis juoko iškreiptus veidus. O po to vėl grįžta į save, į šokį, kuris iš dalies jai primeną žaidimą su juodai baltu kamuoliu, kuris tampa vykęs tik tada kai atiduodi visas jėgas, kai pro juodus švytuojančius plaukus tik akies krašteliu gali užčiuopti dangų  ir kitus žmones.

Liucei reikia šokti, nes šokis tai laisvė ir nesvarbu su kuo būtų tas šokis ar su futbolo kamuoliu ar su kažkieno ranka, visų svarbiausia šokis.

 Šokis ne žmonės, kurie juokėsi prieš kelias akimirkas su tavimi, o dabar juokiasi iš tavęs, nors Liusi nei trupučio kvailai nesijaučia,  nes šokti jos laisvė, o jų juoktis, draugiškai ar pikdžiugiškai, tai ir jų laisvės pasirinkimas.  O laisvė pasirenkama, kaip ir šokio rūšis, greitis ir vieta šokti.

Patys gėdingiausi jai šokiai, tie, kurių nesušoka turėdama proga, tie užspausti, užliūliuoti nerimastingam miegui, bet iš tikrųjų esantys visada jos viduje, norintys ištrūkti.         

Liusei reikia šokti, nes šokis jai pati gražiausia kalba sugebanti prakalbinti kiekvieną  kūno lopinėlį ir dar kažką šalia, ištiestų rankų čiuopimas srovenančio oro kažkur toli, toli. 

Liusei reikia šokti, nes šokimas jai yra  jausmas, o Liucei reikia jausti. 

Rodyk draugams

LAUKIU

Laukiu, kaip niekada  nelaukus… Ir vėl. Tas viską pjaunantis laukimas. Vėl. Amžina pasaka. Laukimas pripildytas kito žmogaus nelaukimo, laukimas susiliejantis su amžinybe. Kur man nuo tavęs bėgt, kad pabėgčiau? Kur slėptis nuo lietaus, kai aplink visur lyja? Tušti žodžiai visada grįžtantys į ten iš kur ištrūko, tušti žodžiai nuolat norintys pabėgt nuo to kalno į kurį lipa. Tušti žodžiai, kurie neturi teisės tapti pilnais, prisipildyt šilto tikrumo ir prisisiurbt saldybės.

Laukimas, kuris baigsis, bet labai negreitai, laukimas skaičiuojantis netikrus ženklus ir klumpantis nuo nepakeliamos  tiesos pančių. Lyg mažai mergaitei nebūtų kito kelio, tik slidinėti pačios pasigamintomis  medinėmis klumpėmis po čiuožyklą. Lyg maža mergaitė pati prisiprašytų to laukimo, o po to sukąsdama dantis kentėtų jį.

Kvaila, išpaikusi mergiotė. Kvaila, kvaila ir kvailesnės negali būti. Įsikabinus nagais į baltą palangę ir grandanti nuo jos baltus dažus, o po to verkianti, kad panagės pilnos  dažų.

Išpaikus, paisanti savo idiotiškų norų  ir nežinanti ko nori. O gal žinanti, bet niekada negaunanti? Gal nuolat patenkanti į savo užspęstus spąstus, o po to nerandanti kelio? Gal netyčia įstumta su klumpėmis į didelę šalto ledo čiuožyklą ir nenoromis bučiuojanti ledą dantimis?? Gal.

Gal jos laukimas tiek tikras kiek netikras, tiek išgalvotas, prasimanytas, susapnuotas kiek ji mano jaučianti. Toks ledinis, nepatvarus, pasiduodantis naiviems saulės spinduliams ir  šilumai iš kitų  Jų delnų. Bet ji laukia, kvaila išpaikusi, save įsimylėjusi labiau nei ką kitą mergiotė. Laukia ir pamena kai kažkada irgi taip laukė. Skausmingai. Pusę veido įbedus į bejausmį stiklą ir niekaip iš jo nesugebėjo ištrūkti.

Laukė.  Kol galų gale likimas suvedė su Lauktuoju ir leido suprasti, kad jau nebelaukia, kad amžina pasaka priėjo galą, kad iš čiuožyklos liko tik visai mažutė balutė, kuria ir tai tuoj pat pražudys saulė. Ir ji manė, kad daugiau niekad nebelauks, kad sugebės tam atsispirti, kad sugebės supančioti kitą Jį  laukimu, o  pati nebelaukti.

Bet likimas tai ne čiuožyklos šaldimo įrenginių kraneliai., kuriuos vos pasvėrus keičias temperatūrą, ne vėjo plaikstomi debesys, likimas tai kiekvienam žmogui paskirta atskira laukimo trasa, laukimo suprasti ir perprasti tai kas nesuprantama ir neperprantama.  Tik laukimas leidžia atmerkti akis ir nebelaukti, arba baigiasi ir leidžia suprasti, kad buvo nuostabesnis už Laukiamąjį.                

Rodyk draugams

Mazas, vargsas lengvai pazeidžiamas Liusiukas

Mažas, vargšas lengvai pažeidžiamas Liusiukas. Nevykusiai susirietęs į kamuolį. Mažas, lengvai pažeidžiamas Liusiukas amžinai  bėgantis nuo savęs ir amžinai atsimušantis į save, trokštantis, kad kas nors jį mylėtų, mažas, vargšas Liusiukas įsikibęs į baltą paklodę ir skęstantis savo jausmuose

Mažas vargšas trapus Liusiukas apsiverkiantis  nuo mažiausio bumbtelėjimo ir visada bandanti vis stipriau nagais įsikibti į baltą paklodę ar palangę, lyg trapų Liusiuką jos saugotų.

Mažas, vargšas Liusiukas naktimis nesudedantis bluosto, o baltą paklodę pripildantis tekančio sūrumo.  

Kam žeisti tokį trapų padarą, kam? Ramybėje ją palikt reikia, ramybėje. Trapiam Liusiukui tik ramybės reikia, tik ilgo baltos žaliaakės katės gulėjimo ant palangės. Kam?  Kam žeisti tokį trapų padarą?

Bet man patinka, patinka įvaryti į kampą ir neišleisti kol ji iš bejėgiškumo pradeda raičiotis juodu plauku kamuoliuku baltomis grindimis, kol ji įsikimba į juodai baltą kamuolį lyg daugiau nieko neturėtų ir nei už ką jo nepaleidžia. Patinka matyti tą jos seilėtą bejėgiškumą, klupčiojimą lygioje vietoje. Patinka vargšą, mažą, lengvai pažeidžiamą Liusiuką po truputi žudyt ir neleist niekad numirt.

Nors reikėtų. Kam tokia reikalinga? Kam po galais? Tik vienąsyk peilį suvaryt iki galo ir viskas.

Bet aš jos pasigailiu, peilį suvaldau rankoj ir grąžinu atgal į kišenę, visada pasigailiu, truputėlį pabaksnoju ir pasigailiu. Kam po galais tokią žudyt, nors galbūt jai tai net būtų geriau.

Įvarau į kampą ir pažaidžiu, pasimėgauju tuo jos alpuliu ir meksikietiškai naiviu kodėl. Juk po galais jai nieko tokio nenutinka, kad reikėtų  tiek jausti, viskas vyksta jos galvoje. Ją žudo ne žmonės, ne nesėkmės, o mintys, jos meilė sau ir kartu kitiems, kuri pasipusto padus ir pabėga ir tada jai reikia jausti kas tik po ranką papuola.

Kas po galais dėl to jaučia, tik tas mažas, vargšas Liusiukas susirietęs į kamuolį.

Kam bandyti kumčiais, kas ir taip aiškiai trapu, kam veržtis į priekį, o po to myluoti baltas grindis juodais plaukais, nesugebėti paleisti….

Vargšas, trapus Liusiukas, kurį visi žeidžia, priverčia viską iš naujo apmąstyti ir grįžti į tą pačią vietą. Priverčia nekęst savęs, savo įkyraus jausmingumo ir neapdairaus liežuvio.

Vargšas Liusiukas, kuris mano, kad  jam reikia jausti, o iš tikrųjų nei velnio… o reikia mąstyt, stovėt ant žemės, kad po to nereikėtų klausytis kaip grindys cypia braukomos įmirkusių pirštų, kad nereikėtų stipriai įsikibti į juodai baltą kamuolį ir manyti, kad nieko kito brangesnio nėra.

Mažas vargšas Liusiukas, kuri reikia guosti, tvardyti, glostyti ilgus susivėlusius plaukus, sakyti tiesą, kad iš tikrųjų viskas yra gerai ir girdėti amžina pasipriešinimą. Mažam, trapiam Liusiukui niekada taip nebūna, niekada. Jos jausmai trapūs ir gležni todėl dažnai mainosi, persipina ir susivelia…

Todėl aš ją žudau, kad nekankintų manęs savo gležnais plaštakės sparnais, kad nebejaustų tų savo beviltiškumo bedugnių, kad kada nors išmoktų susiriesti tyliai į kampą ir palikti mane ramybėje.                              

Rodyk draugams

šlyksti kalė Liusi

Šlykšti kalė Liusi, kuri mane žudo, pjauna savo įkyriais jausmingumo pirštais. Matai jai reikia jausti, matai jausmai tai - gyvenimas…

Šlykšti, įkyri kalė įsikabinusi stipriai į mano plaučius, širdį, į viską į ką tik gali…

 Aš nenoriu jausti, aš noriu būti laisva, skrieti žalsvu dviračiu lauko takais užsimetus plazdenančią suknutę iki kelių.

Nenoriu įsikniaubus myluoti baltas grindis ir niekad neišmok jas paleist  nepalikus skandinančio sūrumo jūros. Nenoriu it beprotė spardyti juodai baltą kamuolį,  o po to netyčia paslysti ir čiuožti betoninėmis plytelėmis. Nenoriu vaikščiot ir nerasti vietos, nenoriu šokti tariamai ištirpusiom sienom ir į jas nuolat atsitrenkti, susižeisti ir iš pat pradžių nieko nejausti tik tą viską apimantį svaigulį, o po to pamesti skaičių skaičiuojant mėlynes…  

Nenoriu naktimis nesudėti akių  ir ieškoti vietos sapnuoti, o galų gale rasti tik tą vietą kur galima jausti.

Aš ne Liusi,  o  akmeninė būtybė, kuri net nesuvirpa kai saldžiai, bet kietai suklijuoja lūpas su Juo ir neverkia tūkstantį pirmąjį kartą praradus  trumpam vėl Jį.  Akmeninė būtybė, kuri moka reikiamu momentu paplot ir reikiamu stipriau įkast. Man nereikia sakyti kaip ir kada, aš žinau.  Aš nejaučiu, aš tik moku ir žinau. Nejaučiu, kaip Liusi viską jaučią, tuos visus plazdėjimus ir sprogimus širdyje, tokius niekingai mažus, kad niekas daugiau ir nepastebi, tuos visus nepaprastus momentus, kurie iš tikrųjų yra paprasti.     

Nejaučiu, kad prarandu tūkstantį pirmą kartą tai ko išvis neturėjau… tik žinau. Ir aklas žinojimas mane kartais labiau žudo negu jausmas, nei neprasapnuotos naktys, nei  šlykčios kalės Liusi, kurios nori viską jausti, nei jų įkyrios jausmingumo pinklės apraizgančios viską aplinkui tankiu baltų siūlelių tinklu.

Kartais pasiduodu tam. Apgaunu pati save, pridengiu tiesą, išgalvotąja tiesa. Ir Jis visada būna su manimi, niekada nepalieka vieno mažo juodo kamuoliuko, susiraičiusio ant baltų grindų  ir skęstančio nuo savo paties įkarščio.

Ir visada būna tik blogiau. Tikra tiesa lyg ylą veržte veržiasi iš maišo ir perveria glotnaus šilko raudonus maišelius, sudėliotus pagal dydį ant palangės lyg vazonėlius su   kaktusiukais. Visada. Ir  tada aš dar geriau Žinau, kad tai Melas. Viskas Melas, kas taip gražiai stengėsi pražysti laukinių gėlių žiedais.

Ir dar ta šlykšti kalė Liusi, kuri sugalvojo, kad jausti gerai.  Bet ką.  Aš bet ko jausti nenoriu, nenoriu kruopščiai sunarplioto tinklo virš galvos, grasinančio bet kada nukristi. Nenoriu didelės čiuožyklos ledo ir čiuožimo basom kojom, nenoriu visko, kas Liusi masina ir priverčia prisirinkti lyg uogų į pintinę pilnas kojas mėlynių.

Aš ne Liusi, manyje yra dalis jos, bet aš ne Liusi, aš tik dalis jos, tik mažytė dalis, ketvirtadalis puskvaišės svajotojos. Tos kalės, kuri vėl stipriai įsikibo į smakrą ir bando nepaleist. Bet aš stipresnė, aš dėl niekų nesivolioju ant baltų grindų juodu kamuoliuku ir nesišvaistau virš galvų praeiviams juodai baltu kamuoliu, nedainuoju įsimylėtos dainos penkias dienas iš eilės  be perstojo ir neskaitau knygų apie būtį, kad pažinčiau Jį.  

 Tik visada viską skaičiuoju; dainos žodžius ir taktus,  kamuolio šoktelėjimus į viršų ir žemyn, grindų lentas ir vinis,  knygų puslapius ir filmų kadrus, nieko nepraleidžiu pro akis ir šaltakraujiškai skaičiuoju toliau ir vis stengiuos dviem lentom būt toliau negu Liusi. Kad neužuosčiau jos skysto it vanduo jausmingumo, kuris manyje po penkių mirksnių tampa nelūžtančiu ir viską griaunančiu ledu. 

Stengiuosi, o ji vis artėja, vis spaudžia savo šauksmu, kad nori. Ji nori visko, nori futbolo kamuolį  mušinėt aukštai aukštai ir niekad neuždusti, nori  laikyti Jo ranką ir turėti Jo nenusakomo skonio lūpas, daug kartų kristi, kad po to su dviguba jėga galėtų atsikelti ir dvigubai stipriau smūgiuot juodai baltą kamuolį, priversti tūkstantį drobių pageltonuoti arba paraudonuoti iš nuostabos, ji nori ir niekada to nepabosta kartoti.  

Ir jai nei trupučio neįdomu ar aš to noriu. Ar noriu  kartu su ja, ar tai išvis ką nors duos, ar tik įklampins į baltų grindų baltumą, raičiotis  juodų plaukų kamuoliuku.

Šlykšti kalė Liusi, kuri mane žudo, pjauna, įkyriais  jausmingumo  pirštais bado, bet aš negaliu jos išmes iš galvos, negaliu išspjaut it kokį prarytą vyšnios kauliuką ir nueit lyg niekur nieko. Ji visada šaltakraujišką, skaičių pritvinkusį maišelį priverčia jausti. Bent  truputi.  Prisiurbia it saldaus braškių sirupo jausmų  ir išmetą iš uogienės, o tada aš negaliu…negaliu paragavus to nuodingai saldaus, saldaus skysčio nekrist atgal į  uogienę, negaliu kuo ramiausiai futbolo aikštelėje skaičiuot įvarčių ir baudinių ir nejaust kaip žudančiai ar svaiginančiai kamuolys skrodžia vartų tinklą. Negaliu nejaust tos beviltiškumo jūros, kurią palieką Jis palikdamas kaskart mane. Na ir kas, kad tas Jis keičia veidus lyg išprotėjąs. Galbūt aš pati bėgdama nuo tos kalės Liusi palieku Juos visus.

Galbūt tai mano vienintelis ginklas prieš Liusi, kuri visada nori jausti…vienintelis įrodymas, kad jausmai kenksmingi, kad jie kaip kirmėlės graužia viską kas tvirta, kas leidžia puskvaišei Liusi gyvent?

 O gal tai atvirkščiai, tas puskvaišis ketvirtadalis žaidžia su manimi                                          linksmųjų šachmatų partija, sugalvojęs jau kelius ėjimus į priekį? Šlykšti, kalė Liusi žaidžianti su visais savo nešvarius žaidimėlius, kad tik ką pajaustų, kad tik dar vieną dangaus gabaliuką galėtų pripildyti spalvų? Nepaliekanti  nieko  ramybėje???  GALBŪT.

Aš nežinau. Nenoriu žinoti. Nei kas kaltas, nei kodėl visi Jie dingsta greičiau nei atsiranda ir kodėl visi Jie būna tokie tyrai nepakaltinami, kai baltas medinių lentų grindis paverčia tylėjimo jūra. Aš nežinau ir nenoriu, nei suskaičiuot, nei sudėliot į įvairiaspalves dėžutes lyg retų monetų kolekciją. Todėl užleidžiu pozicija tai akiplėšai Liusi, lai jaučia, lai daro tai kas jai teikia džiaugsmą, lai linksminas, šoka, spardo juodai baltą kamuolį, lai geria vyną, lai nusipirktus dangaus gabaliukus pripildo spalvų. Liucei taip reikia, nes Liucei Reikia jausti.        

Rodyk draugams